www.Bernardinai.lt
Rasa Gečaitė
Mindaugo karūnavimas ir krikštas 1250-aisiais, Gedimino laiškai Europai, Algirdas su Lietuvos kariuomene prie Maskvos vartų ir mūšis prie Mėlynųjų vandenų, pagoniškos Kęstučio laidotuvės, Vytauto ir Jogailos ištekinta Gediminaitė Zimburgė, pradėjusi Habsburgų Šventos Romos imperatorių dinastiją, Albertas Goštautas ir Pirmasis Lietuvos statutas, Žygimantas Senasis su Bona Sforza...
Tapytojas Giedrius Kazimierėnas apstulbino žinančius ir netyčia užklydusius į senąją Vilniaus Rotušę. Septyni auksu švytintys monumentalūs paveikslai, kuriuose didingai perteikta Lietuvos istorija ir jos valdovai. Septyni per penkerius metus. Trys paskutiniai pabaigti tik 2009-aisiais. Visų formatas - 2,5 m x 3 m, o “Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų” išsiplėtė net iki 9 metrų dydžio. Paveikslai atstojantys istorinius filmus, kurių niekaip nesugebama sukurti, tarsi daugiabalsiai simfoniniai Requiem.
Paveiksluose ne tik Lietuvos istorija, bet ir Europos dailės kerintis palimpsestas. Subtiliai ir žaismingai. Nuo auksu švytinčios bizantinės tradicijos, per viduramžiškai boschiškas ir Jurgio Baltrušaičio tyrinėtas senųjų kapitelių simbolines baidykles, fraandželiškai tirpstantį angelišką švelnumą, renesansines diureriškai genialias kompozicijas ir barokines rubensiškų kūnų puotas, elgrekišką manierizmą iki... tik G. Kazimierėno neprilygstamos ir nenukopijuojamos neoistorinės XXI a. stilistikos. Visa talpinančios, dauginančios, aiškinančios ir hipnotizuojančios. Kiekviena detalė yra savarankiškas pasakojimas, daugybės simbolių intarsijos, spalvų, proporcijų ir kompozicijų sekvencinė žaismė.
Anachronizmas? Jokiu būdu. Greičiau neįtikėtina dangaus malonė per vieną asmenį Lietuvai. Nepatinka? Siūlau sukurti bent ką nors panašaus. Ak, nereikia jokios istorijos? Ką gi, tuščiavidurių robotų vis daugėja. Dailininko paveikslų galia – jo įkvėpimas, potėpių energija, kai racionalūs sprendimai persmelkti apreiškimo ekstazės. Tai grynasis kūrybos fenomeno laukas, taškantis žiežirbas ir žudantis...
Pasak prof. G.Kazimierėno, “neužtenka suvokti istorinio kūrinio svarbą Valstybei, tautai ar jausti pareigą įamžinti savo tautos istoriją. Viskas turi eiti dar iš giliau... Nematau nieko paradoksalaus imtis istorinio paveikslo šiandien, XXI amžiuje. Neįtikėtina, tačiau mes, turėdami tokią didingą savo šalies istoriją, dėl šimtmečiais trukusių okupacijų galbūt tik dabar įgyjame galimybę Lietuvos istoriją nagrinėti nevaržomai...”
Neatidėliokite šiuos paveikslus pamatyti Vilniaus senojoje Rotušėje iki rugpjūčio pabaigos, nes daugiau tokios progos gali ir nebūti. Istorija liūdnoka. Paveikslai nesudomino Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų vadovų, tačiau iškart sudomino tokių unikalių ir nepakartojamų meno kūrinių vertę žinančius verslininkus. Vienas jų Zbigniew Gulbinowicz, kuris ir mecenavo šių septynių paveikslų parodą Lietuvos tūkstantmečio proga Vilniaus Rotušėje, prisipažino: “Sužavėjo menininko atliktos parengiamosios studijos ir pasiryžimas įkūnyti Lietuvai prasmingus praeities įvykius įspūdingo dydžio istorinės tapybos drobėse.” O štai valstybininkų kažkodėl nesužavėjo....
Tad vieninteliai laimingieji liks įsigiję prabangų albumą, į kurį sudėti visi septyni paveikslai. Dailininkas Rimantas Dichavičius šį albumą parengė tarsi juvelyrišką brangakmenių dėžutę. Tai didžiausia, gražiausia ir prabangiausia dovana Lietuvai.
Sigitas Geda, Bronius Kutavičius, Veronika Povilionienė, Giedrius Kazimierėnas... Atkakliai žadinantys Lietuvą savo poezija, muzika, dainomis ir paveikslais. Lopyti istorijos skyles, visais įmanomais būdais rekonstruoti tautos atmintį yra pasišventusių žmonių žygdarbis. Net jei šiandien atsainiai kritikuojame, rytoj arba poryt turėsime pripažinti suklydę. Tai daugiau nei meno kūriniai, nes tai atminties grąžinimas tautai. Tautos kūno ir dvasios prikėlimas iš numirusiųjų. Tokie buvome pernelyg ilgai. O be istorinės atminties Europoje nėra ką veikti...