Ar pasaulis jau pasirengęs karščiui atsparioms karvėms ir kompiuterinių žaidimų pritaikymui švietime? Kokio kūrybiškumo reikia technologijų ir IT pasaulyje? Kas bendro tarp verslininkų ir menininkų? Kaip kurti inovacijas pasitelkus kūrybiškumą ir kaip saugoti savo kūrybiškumą nuo technologijų? Į šiuos klausimus atsakymų „Blue Bridge“ organizuotoje diskusijoje ieškojo Darius Kniūkšta, vienas žymiausių Lietuvos Youtube turinio kūrėjų, „Minecraft“ žaidimo entuziastas bei jaunimo organizacijos „Trys kubai“ vadovas ir programų inžinierius Vilius Visockas, po sėkmingos karjeros Silicio slėnyje, Facebook, grįžęs į Lietuvą ir įkūręs NT startuolį „CityNow“. Diskusiją moderavo „Blue Bridge Baltic“ komunikacijos specialistė Inga Glebova.

– Jus formaliai abu teisinga vadinti kūrėjais. Tačiau ar pirmiausia identifikuojate save kaip kūrėjus ir ką jums reiškia šis žodis?

Darius Kniūkšta: Šiuo metu man kūryba yra mokėjimas panaudoti savo žinių bagažą kuriant kažką naujo ir savito iš to. Pagal tokį apibrėžimą esu pirmiausia kūrėjas.

Vilius Visockas: Matau save net kaip keliais aspektais kuriantį žmogų. Pirmiausia, kodu sprendžiu tam tikras problemas, antra – rašau NT blogą ir galiausiai – šoku lindihopą. Visas šias veiklas matau kaip reikalaujančias kūrybiškumo, kadangi kūryba man – tai skirtingų patirčių sudėjimas į vientisą struktūrą ir sugebėjimas pažiūrėti į viską iš netikėto kampo. Naujų minčių į visas mano veiklas atneša naujos patirtys, pokalbiai, nauji įgūdžiai. Žodžiu, kuriu visą laiką, nors tos kūrybos šaltiniai ir rezultatai ne visada tiesiogiai siejami su kūryba siauriausia šio žodžio prasme.

– Kaip jums kilo idėja, nuo kurios viskas ir prasidėjo – turiu omeny Dariaus žaidimų vlogą ir Viliaus startuolį „CityNow“? Kas atsirado pirmiau – idėja ar technologija?

D. Kniūkšta: Man nuo mažens patiko įvairi kūryba, todėl kai draugas pasiūlė kurti vaizdo įrašus ir dėti juos į Youtube, iš karto sutikau. Tai buvo naujas, įdomus technologinis formatas kūrybiniam procesui ir nežinau, ar būčiau atradęs savo  veiklą jeigu ne technologija, šiuo atveju – Youtube platforma.

V. Visockas: „CityNow“ gimė iš labai realios problemos. Kai pats būdamas JAV pradėjau dairytis po Lietuvos NT rinką, susidūriau su chaosu, daugybe fragmentuotų šaltinių, pavienių nuotrupų. Būtent tas chaotiškumas mane sudomino. Pagalvojau, kad ir kiti susiduria su panašia problema. Ėmiausi domėtis, kokie yra rinkos poreikiai ir koks galėtų būti mano indėlis. Kai paaiškėjo, kad įrankių, sprendžiančių tą chaosą, nedaug, nusprendžiau kurti „CityNow“. Technologijos suvaidino antraeilį vaidmenį – rinkausi tai, kas galėtų man padėti kuo greičiau pagaminti įrankio prototipą ir išmokti kažką naujo.

– Ar gali būti, kad kai kalbame apie kūrybiškumą technologijų kontekste, pirmiausia kalbame apie kūrybiškumo apibrėžimą, kuris dažniausiai naudojamas ir verslo pasaulyje – tai yra toks praktinis kūrybiškumas, kuris pirmiausia padeda spręsti tam tikras problemas?

V. Visockas: Sutikčiau, nes mano giliu įsitikinimu struktūra – kad ir kokia forma ji buvo išreikšta – ne riboja, bet skatina kūrybiškumą. Norėčiau šį teiginį argumentuoti savo darbo „Facebook“ patirtimi, kuri įtikino, kad organizacijos kūrybiškumo variklis yra motyvacinė sistema. Jeigu tokioje sistemoje bus skiriamas dėmesys kūrybiškumui, jis bus vertinamas, darbuotojai pateiks daugiau įdomesnių idėjų – daugelis tiesiog yra linkę „žaisti pagal taisykles“ ir daryti tai, ko iš jų tikimasi. Todėl verslo organizacijos apskritai yra palanki aplinka bet kokio kūrybiškumo skatinimui. Dar pridėčiau, kad antra, mažiau išreikšta kūrybiškumo skatinimo sistema verslo organizacijoje yra darbo erdvė, „išmanusis“ dizainas, kuris apima ir liftus, kurie suprojektuoti taip, kad darbuotojai dažniau susitiktų, ir plačius valgyklų stalus, kurie leidžia pietauti didesnėmis kompanijomis, bendrauti su daugiau žmonių ir tokiu būdu „nemirkti savo sultyse“.

D. Kniūkšta: Pridurčiau, kad versle reikia ne šiaip spręsti svarbias problemas, bet spręsti jas kūrybiškai. Tai šiek tiek viską apsunkina, nes iškart išplečia kūrybiškumo apibrėžimą. Drauge su savo kolegomis iki šiol mokinamės įvaldyti tą specifinį kūrybiškumą, kurio reikalauja ir vaizdo įrašų, ir socialinio, švietimo verslo kūrimas. Dabar labiausiai kūrybiškumo reikia programavimo srityje, nes dalis mūsų darbo – programuoti per žaidimą, o tam reikia gerai išmanyti aplinką, variklio veikimo principą ir turėti kitokių labai nekūrybiškų įgūdžių bagažą.

– Kalbant apie kūrybiškumą inovacijų kūrimo kontekste, mane sudomino populiaraus šiuolaikinio mąstytojo Alain de Botton mintis, kad verslininkų ir menininkų kūrybiškumas panašus tuo, kad jie abu turi atspėti neišsakytus, labai intymius žmonių poreikius, apie kuriuos patys žmonės dažnai net nežino, todėl ir kuriant naują produktą ar paslaugą, neverta pasikliauti socialinių mokslų metodais ir reikia skirti daugiau dėmesio empatijai ir intuicijai. Ar  sutiktumėte su tokiu požiūriu ir kiek patys skiriate dėmesio rinkos tyrimams?

D. Kniūkšta: Viena verta, kurti iš intuicijos – rizikingas dalykas, bet man tai dažnai pasiteisindavo. Aš kūriau pramoginį turinį ir koks jis bus, dažnai nuspręsdavau būtent intuityviai. Tik po to paaiškėdavo, kad jis labai patinka ir kitiems žmonėms. Antra vertus, kurdami švietimo verslą paliekame daug mažiau erdvės netikėtumams ir tikrai, kaip sakėte, tiriame rinką – testuojame, klausiame, pasikliaujame ilgamete patirtimi ir tai apibrėžia mūsų judėjimo kryptį, lemia ne tik ką, bet ir kaip pateiksime.

V. Visockas: Neskubėčiau sutikti su A. de Botton mintimi. Galima būtų ginčytis, kad taip, rašytojai ar režisieriai nedaro fokus grupių prieš imdamiesi savo naujo kūrinio, nes žmonės nesugebėtų pasakyti, kad jiems konkrečiai trūksta knygos apie bičių gyvenimą arba filmo apie dinozaurus, bet tiesa yra  ir tai, kad dažnai kuriant filmus pilotinės versijos testuojamos ant žiūrovų, stebimos reakcijos į siužetą, į aktorius ir t. t. Tokie tyrimai daro įtaką tam, kas pasirodo ekranuose. Trumpiau tariant, aš nesu intuityvaus požiūrio šalininkas. Rizika prikurti daug niekam nereikalingų dalykų yra per didelė. Be to, praktiškas požiūris nėra svetimas ir menininkams.

– Šiuolaikinės technologijos dažnai įvardijamos kaip kūrybiškumo priešas numeris vienas. Žmonės raginami bent savaitei išsiinstaliuoti savo mėgstamiausią programėlę iš išmaniojo, sąmoningai nuobodžiauti. Rezonansą sukėlė faktas, kad Steve Jobs buvo uždraudęs savo vaikams naudoti bet kokius išmaniuosius įrenginius. Net pasigirdo balsų, raginančių sekti jo pavyzdžiu ir vaikus apriboti nuo bet kokių technologijų. Kadangi abu esate susiję su sritimis, priklausomybė nuo kurių yra oficiali diagnozė – kalbu apie socialinius tinklus ir kompiuterinius žaidimus – norėčiau paklausti, kokias mintis jums kelia neigiamas požiūris į technologijų įtaką ir ar patys stengiatės riboti laiką, praleidžiamą prie ekranų?

D. Kniūkšta: Gyvename laiku, kai pramogos yra pačios pigiausios ir imuniteto nuo šito reiškinio neturi niekas. Viskas aplink nori mūsų dėmesio ir tai tikrai labai išvargina. Kaip ir minėjote, nuobodulys gali pakurstyti kūrybiškumą, bet kaip pasiekti tą nuobodulio būseną, kai esame įpratę nuolat žvilgčioti į telefoną? Investuoju daug pastangų į tokių trikdžių šalinimą, man, pavyzdžiui, labai patinka naršyklės plėtinys, kuris tiesiog užblokuoja socialinių tinklų feed‘ą. Kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų, nemažai apie šią problemą mąsčiau ir šiuo metu darau viską, kad geimifikacija, kompiuterinių žaidimų metodų pritaikymas, būtų kuo plačiau panaudojamas ugdyme. Jau spėjau įsitikinti, kad pramoginis turinys ir jo kūrėjai turi didžiulę įtaką, kelia milžinišką susidomėjimą ir manau, kad tereikia sugalvoti būdus, kaip šią galią panaudoti kuriant socialines inovacijas.

V. Visockas: Norėčiau pasakyti, kad likus porai valandų iki miego, tvarkingai išjungiu visus ekranus, bet negaliu. Nuolat įjungtas telefonas – neišvengiamas. Karts nuo karto sąmoningai stengiuosi atitrūkti nuo visko, pailsėti gamtoje, suvirškinti viską, kas vyksta. Be to, kiekvieną rytą stengiuosi pradėti nuo suplanuotos (must-hit) užduoties, kurią reikia atlikti dar neatsidarius el. pašto.

– Neseniai „Wired“ pasirodė publikacija apie genų redagavimą (CRISPR) gyvulininkystėje. Joje paminėta, kad Brazilijos mokslininkai jau rado būdą veisti karščiui atsparias karves. Baiminamasi, kad tokia galimybė taps dar didesne našta Amazonės džiunglėms, kurios jau dabar žalojamos labai taršios gyvulininkystės pramonės. Greičiausiai, ateityje įtampa tarp etikos ir technologijų tik augs. Kokios mintys kyla stebint šį procesą?

D. Kniūkšta: Gal nuskambės gana radikaliai, tačiau, kalbant perkeltine prasme, aš esu už „paredaguotas“ karves, net jei dėl to padidėja grėsmė aplinkai. Technologijos tobulės tik tada, jeigu jos bus naudojamos ir tobulinamos. Kažkur esu girdėjęs įdomią mintį, kad mes, žmonės,  atsiradus naujai technologijai, nešančiai pelną, ją naudosime net tuo atveju, jeigu tai ardo mūsų aplinką. Tačiau atėjus laikui, iš pridėtinės vertės, kurią atnešė ši technologija, bus atstatoma žala, ir pati technologija bus tobulinama tol, kol taps mažiau pavojinga.

V. Visockas: Aš irgi pasisakyčiau už karščiui atsparias karves. Pažanga ir inovacijos neišvengiamos, tačiau, žinoma, norėtųsi, kad viskas vyktų atitinkamoje teisinėje aplinkoje ir kiek įmanoma skaidriau. Tai viena iš priežasčių, kodėl manau, kad Europos Sąjunga turėtų skirti dar daugiau dėmesio inovacijoms ir suteikti juos kuriantiesiems kuo daugiau laisvės. Kitaip technologinis proveržis pirmiausia vyks besivystančiose šalyse, tokiose kaip Kinija ar Brazilija, kur valdyti galimus „šalutinius efektus“ aplinkai ir žmonėms – daug sunkiau.